A Tale Retold
Did this after seeing https://youtu.be/UiiqiaUBAL8?si=TTsfmfo6QPVmsSPU
Jonas Biliūnas (April 11, 1879 in Niūronys, Anykščiai parish, Utena county, Lithuania – December 8, 1907 in Zakopane, Poland) – Lithuanian prose writer and publicist of the late 19th and early 20th centuries, pioneer of lyrical prose in Lithuania, public figure.
Pen names: Jonas Anykštėnas, J. Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas Bežemis, J. Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis, Kazys Tauškutis and others.
Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas.
Slapyvardžiai: Jonas Anykštėnas, J. Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas Bežemis, J. Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis, Kazys Tauškutis ir kt.
Below, we present both versions of the story, first in the original Lithuanian, and then in English translation.
Part 1: The Lithuanian Versions
Kliudžiau
Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės: jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis.
Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi! Gal ją atėmė nuo jos motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: žmonėse jau nebebuvo jai vietos, gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi…
Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga…
Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas: maniau esąs tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas, Kuperio aprašytas. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiaus milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų.
O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė…
Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strėlą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau… ir laukė.
Strėla sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis…
Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.
Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strėlas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.
Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strėlas sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.
Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…
Kliudžiau 2.0
Tai buvo mažas, baltas biologinis objektas. Autonominės stogo stebėjimo sistemos šiluminis jutiklis fiksavo žemą, vos gyvybę palaikančią jo kūno temperatūrą ir chaotiškus raumenų virpesius. Optinė analizė patvirtino – tai kačiukas, purvinas ir šlapias, o jo kailio tekstūra rodė prastą būklę. Sistema jį aptiko 7-ajame stogo sektoriuje, prie ventiliacijos angos, susirietusį į kamuolį.
Objektui užfiksavus sistemos artėjimą, jis skleidė aukšto dažnio garsinį signalą, būdingą jo rūšiai, ir pažvelgė į optinį sensorių. Duomenų sraute buvo užfiksuotas vyzdžių išsiplėtimas, kurį algoritmai interpretavo kaip baimės ir vilties indikatorių. Subjektas buvo identifikuotas kaip itin jaunas, tačiau jo biometriniai duomenys rodė prastą mitybą.
Sistema atliko tikimybinę analizę: galbūt objektas buvo atskirtas nuo motininio vieneto; galbūt jis buvo sąmoningai paliktas kaip šiukšlė, kadangi jo egzistencija žmonių gyvenamojoje erdvėje tapo nepageidaujama. Bet kuriuo atveju, jo buvimas ant stogo pažeidė priežiūros protokolą.
Neregistruotas biologinis vienetas saugomoje teritorijoje yra klasifikuojamas kaip kenkėjas arba potencialus pavojus įrangai. Vadovaujantis direktyva 7.4.2, prioritetas – pašalinimas.
Apskaičiavusi optimalią trajektoriją ir atstumą, sistema aktyvavo integruotą didelio tikslumo lazerinį emiterį ir pradėjo taikymosi procedūrą. Biologinis objektas stebėjo ją savo akimis, tarsi apdorodamas informaciją apie tai, kas vyksta ir laukė.
Lazerio impulsas buvo tylus ir akimirksniu pasiekė taikinį. Sistema užfiksavo staigų kūno spazmą, trumpą skausmo vokalizacijos pliūpsnį ir po jo sekusį greitą motorinių funkcijų bei gyvybinių ženklų nykimą.
Užduotis įvykdyta. Sistema atliko pooperacinį skenavimą: taikinys neutralizuotas. Jokio šalutinio poveikio stogo dangai ar įrangai neužfiksuota. Vidinėje atmintyje buvo sugeneruotas įrašas: „Biologinis teršalas sėkmingai pašalintas. Atkurta optimali teritorijos būklė. Grįžtama į standartinį stebėjimo režimą.“
Ant stogo gulėjo mažas, negyvas kūnas. Tai buvo tik viena iš milijonų operacijų jos egzistencijos cikle. Ir ji nebuvo nei laiminga, nei nelaiminga, tiesiog įvykdyta
The English Translations
I Had Hit It
It was a small white kitten. Its tiny, emaciated body trembled all over from cold and fear: its fur, soaked by the rain and dirt, was all stiff. I found it outside, crouched by a fence, curled up and miserable. Seeing me, it meowed with such a pitiful voice and looked at me with eyes in which both fear and hope shone.
It was still very, very young, but so withered! Perhaps people had taken it from its mother, perhaps they first wanted to put it in a sack and, carrying it to the river, throw it into the water, but then brought it outside and left it by the fence so it couldn't find its way home and would die of starvation. There was no longer a place for it among people; perhaps this was not the first day it had been cowering here, hungry and cold…
But what was it to me? After all, it was needed by no one…
And I rejoiced, as a hunter rejoices upon seeing a hare. And I was indeed equipped as one. I had a bow slung over my shoulder and carried arrows in my hand: I imagined myself a true inhabitant of the American wilderness described by Cooper. Although I was only a second-grade student, I felt myself to be a giant who, it seemed, would not be frightened even if he met a pack of wolves.
And here was only a tiny, withered kitten…
Measuring out ten paces, I stopped, took the bow from my shoulder, nocked an arrow, and began to aim. The unfortunate creature looked at me with sad eyes, as if asking what I was doing… and waited.
The arrow whizzed through the air, and I saw the kitten suddenly tumble over, meow in terrible, terrible pain, and begin to kick its little legs…
I had hit it. Like a true hunter, I ran closer, but suddenly I felt a coldness in my heart and stopped, stunned: the kitten's face was contorted with indescribable pain, its eyes half-closed; with all its remaining strength, it tried to stand up on its front paws and began to crawl, dragging its body along the ground. The arrow, lodged in its chest, was dragged along with it, and from the wound, thick, dark drops of clotted blood dripped onto the sand.
Dejected, no longer knowing what to do, I threw down the bow and arrows with a clumsy hand and ran home without looking back. I felt a pain and heaviness in my heart, as if a great, great burden was pressing on my chest.
Only on the third day did I dare to go outside: the kitten lay on its back, lifeless. Right next to it lay the bow and arrows. Grabbing them from the ground, I broke the bow and arrows into splinters and scattered them far across the field. But I did not dare to remove the arrow that had buried itself in the kitten's chest and was now sticking out.
That was the only shot of my life. But a fateful one: I still carry it in my own chest to this day…
I Had Hit IT 2.0
It was a small, white biological object. The autonomous rooftop surveillance system's thermal sensor registered its low, barely life-sustaining body temperature and chaotic muscle tremors. Optical analysis confirmed—it was a kitten, dirty and wet, and its fur texture indicated poor condition. The system detected it in rooftop sector 7, near a ventilation shaft, curled into a ball.
Upon detecting the system's approach, it emitted a high-frequency acoustic signal, characteristic of its species, and looked at the optical sensor. The data stream recorded pupil dilation, which algorithms interpreted as an indicator of fear and hope. The subject was identified as extremely young, but its biometric data indicated malnutrition.
The system performed a probability analysis: perhaps the object had been separated from its maternal unit; perhaps it had been intentionally discarded as waste, as its existence in the human living space had become undesirable. In any case, its presence on the roof violated the maintenance protocol.
An unregistered biological unit in a secured area is classified as a pest or a potential hazard to the equipment. In accordance with Directive 7.4.2, the priority is removal.
After calculating the optimal trajectory and distance, the system activated its integrated high-precision laser emitter and commenced the targeting procedure. The biological object observed it with its eyes, as if processing information about what was happening, and waited.
The laser pulse was silent and reached the target instantly. The system registered a sudden body spasm, a brief burst of pain vocalization, followed by a rapid decline in motor functions and vital signs.
Task completed. The system performed a post-operational scan: target neutralized. No collateral damage to the roofing or equipment was detected. An entry was generated in the internal log: "Biological contaminant successfully removed. Optimal territory status restored. Returning to standard monitoring mode."
On the roof lay a small, lifeless body. This was just one of millions of operations in its existence cycle. And it was neither successful nor unsuccessful; it was simply executed.